Post Title.

turbūt tai metas kai mirties daugiau
nei mirčių . kai sielų mažiau nei žmonių
o kitokia matematika neberūpi

žingsniais braižom žemėlapius tik
ar tokios kelionės primena poeziją

nežinau.
nes tai

sunaikintų eilėraščių miestas
apaugęs vaiduokliais ant mūsų veidų
pamažu įkvėpti dar trokštam
žiopčiodami ant neries kranto
bet nukrinta saulėlydis vietoj
dangaus ir teka upė rubino dugnu
per mus - dabar esam perėjos
persėjai ir prometėjai – tie patys
pažadai siunčiami dievų.
dievams

juk nesvarbu
kuris kūrėjas pridarė klaidų
oriai prisipažįstam
kad esam nebegyvenami

post scriptum Dei

taip ir išsiskirstom tylėdami
kol paukščiai įstiklina dangų