aš - tik fragmentas. apgamui – fonas. stebiu
mėlynos spintos tvenkiasi pasieniais
ir sėlina šešėliai iš pradžių per pakabas paskui
siekdami lentynas apvynioja knygų viršelius ir
savo plokštumas sulipdo su pavadinimais
girdžiu vardus galbūt žinau biografijų liekanas
bet nepažįstu nė vieno numirusio anksčiau
už mano gimimą nepažįstu net amžininkų
nes daugiskaita virto vienaskaita ir egzistuojam
tik miniose kur punktyrinėmis linijomis
apibrėžti laukeliai politiniuose žemėlapiuose
žymi mūsų tėvynes – mes nuolat atsiskiriame –
dar negriuvo siena Berlyne
dar neišmokome sukurti bendros istorijos
kai nėra pastatų vadinasi nėra griuvėsių

nuolat griuvome geometrinių figūrų rėmuose
klastojant istoriją sužėlė daug klaidų ir
mes atmintinai išmokom prarastą tikrovę
todėl visad kartojamės prarasdami kartas
ir kartus kai galėjome būti kartu ir pradėti
pažinti vienas kitą paprasčiausiai bandydami
nebekurti nieko kas lūžta ir susidėvi ar
praeina – mes nuolat rašome apie gyvenimą
ir kaip nieko apie jį neišmanome apie lietų
ir liūdesį – ir dar nesuvokiam kad Visi liūdi

gal truputį pavargome įsivaizduoti kaip
prasminga visa prie ko prisiliečiame –
viskas juk virsta  į žodžius į jų dulkes –
juk tik jos liudija mūsų gyvenimus todėl
taip mėgstam metaforas ir kitas menines
priemones dar aukščiau pasistiebiam kad
tilptume į puslapius ar bent į medinę dėžę
todėl vėl grįžtame į pradžią patikinti kad
mes niekada neišnyksime ir būsimos kartos
privalo išmokti mūsų istorijas ir tekstus
nes mes liudijam buvimą tik įmanomais būdais

aš sakau – jau pavargau nuo tiesų
ir interpretacijų ir nuo svetimų gyvenimų
kurie asimiliavosi su manuoju –
aš tikra tik tiek kiek turėjau praeities
ir kiek jos dar prisimenama bet
nebegaliu toliau apsimetinėti ir
vaikščioti it šešėlis cituoti epochos pranašų ir
įtikinėti kad gyvenau ir išliksiu per amžius
turbūt tai tik dar viena užrašyta istorija
todėl ji vienintelė ir lieka kaip faktas
kaip ta vienintelė nuojauta baimės būti
laikinam  - - - bet ir tuo nebetikiu

turbūt dabar žinau ką reiškia jaustis
nebegyvenamam –
nė vieno žmogaus tik pasakotojai
tik lyriniai pakaitalai
ir priešdėliai į būtį

 jie artinasi
kabinasi į atlapus
it būčiau kaltas
dėl visų žmonijos nuodėmių

aš nebeatsimenu burtažodžio
baimė ištrynė ir likusį žinojimą
tad bėgu nuo kryžiaus ant kryžiaus
kol mane vaikosi šventieji

ar aš pats save kaltinu -
vienintelis klausimas
pasirinkau juk būti
tad ir būnu su visais
tarp visų kitų ir likusiųjų

čia negalėjau suklysti
net ir jie pasirinko būtį
tik kodėl manęs
nepalieka ramybėj
juk neprivaloma žinoti
apie mano gebėjimą klysti
arba vaidinti mano teismą
kai nėra nekaltųjų

toks apmindžiotas jaučiuosi
it prisikėlęs ne tą dieną

it iš mirties į gyvenimą
žūti

nepatirti du tūkstančiai metų
tai yra mažiau nei viena diena
mano jausenos diktuoja kalbą
ir mintis kad nežinau nė vieno
gyvenimo kuris prasidėjo ir baigėsi
mano atmintyje todėl jaučiuosi
it skraidantis kivis ar pingvinas
truputį įplyšęs ties augimu kur
keroja visokios tikrovės ir
stebuklingos nuojautos apie
neišvengiamą būties atitikimą
su tobulu juodraščiu apie tiesą

tu mane stebi rašydamas visatą
aš tave mąstau susikuriu iš nieko
kaip kažkas kūrė iš dulkės ar
susprogdino didžiules mases
neįsivaizduojamos medžiagos
kuri taip sužėlė mūsų kūnuose
kad nebegaliu nekvėpuoti ir
nemiegoti ar skraidyti vaikščioti
vandenimis ir debesų edelveisais

mane kamuoja literatūriškas nerimas
toks preciziškas ir dailus it cherubinas
truputį pavargau kartotis ir kartoti
žmones todėl nebetariu vardų ir
išeinu iš visų akių kurios mane matė
žengiu tolyn o atrodo artėju prie tavęs
netikro. man vaidenasi aš šneku vėjui
apie vėjus iš tos pačios vėjų abėcėlės
pasiskolinu nematomus žodžius ir
šneku visą savo gyvenimą o nepasakau
nieko tik savo gimimą ir savo mirtį
prasitariu apie tave bet manim netiki
nekaltinkit kad meluoju jei nežinau tiesos
tikriausiai teisinga kad jos nėra yra
dalykų daug svarbesnių už tiesą ar jos mirtį

paskutinė spalio o
girdžiu kaip garsiai
miršta žmonės

ir vis vien nesuvokiu
nei mirties nei jos
prasmių

aš iš naujo turiu
išmokti pasaulį
kai jis prasideda
dar viena mirtimi

susilieja visata
ir į ašarą virsta
manęs čia per daug
viską išjausti

pasilikau čia
ir nesuprantu
ar aš gyvenu
ar dabar esu
nes prisikėliau

nuo manęs iki manęs –
šviesmečiai

ir tyras netikrumas
kurį dalinu

einu per lėtai kad
sugrįžčiau į dabartį

aš vakar dienoje
pamiršusi kelią į

metų liekanas į
atei.k, ty.la

iš praeities vakarykštė
matau kaip

krito. krenta.

kai krenti vis –
supranti kad taip
mokaisi skraidyti

ir nebijoti
svetimos mirties
prisijaukinus savąją

kai myliu. kaip tylą.
nujaučiu –

it drugelio sapnas lengva
dabar labai ilgai snigsiu