mano baltos kojinės
džiūsta ant šakos toli
matau bėga kojotai ir
susirenku juos ant lapo
susitelkiu ties vakaru
šiandien ruduo taip žybsi
it žvyno akis žuvies žiede
šiandien krinta debesys
o aš bandau juos surinkti
upei prisiuvant nėrinius
išsineria vanduo iš kojinių
ir vakaras nutrūksta ties
kableliu ar kabliuku –
meškerės primena nerangias
meškas verdančias naktį
kažkur užkaukia kojotas
it panūdęs išreikšti ką jaučiu
net jei šąlu truputį sušlapusi

aš susivokiu – dar vis esu

Einu pasivaikščioti į mėnulį.

išdžiūvę uostai
prabyla tylą ir
ilgesį

man į plaukus
įpindami vėjus

iš burių užkalbėjimų
iš jūreivių pasakojimų

ir supina su šakomis -
jos vis braižo saulę --

skylėtoje dienoje
įsiviešpatauja liūtys

krinta prinokę debesys
į rudenį

tai tik audra, supanti
laivą uostų vaiduoklyje

raminu save

kai skruostu nuteka
neperplauktos jūros

du mėnesiai penktadienių
išmuša bilietą į liūdesį ir
keliaujam teisėtai į kraštą
kur reikia būtinai būti
ir laikytis už turėklų kad
nenugriūtum juk gyvendami
susipažįstam su kontrolieriais
kurie tampa priešais susitapatindami
su draugais ir paskui nebenurodai
ribos kur prasideda žmogus o
kur baigiasi jo vaidmuo ir dar
ne visada spėji nusipirkti
kelioninį lagaminą ne visada
spėji o jau ir vėluoji į darbą
pas savo mylimą ir į gyvenimą

du mėnesiai tremties - tai tik
atostogos pamąstyti apie buvimą
parašyti du tomus pasakų apie
tai kad vienintelė princesė kažkada
buvo pelenė o visos kitos pelenės –
realios moterys su pelėm rūsiuose
ir verkiančiais vaikais. taip,
Dostojevski, jie vis dar verkia
keičiasi tik metai. mėnesiai, savaitės
ir valandos vis kartojasi ar įžvelgi ironiją
juk mes prie visko pripratom net
drįsti priminti kitiems apie savo
būvį ir visas savo nuodėmes
apie savo mirtį irgi primenam
na gal tik ne žinute iš asmeninio telefono

du mėnesiai po vidurnakčio
kai nesipildo pilnatys prisirpus mėnuliui
keliauju ir jaučiuosi sapnuojama
it lakstanti tarp jupiterio palydovų
palydžiu šešėlius nepriliesdama mirties
atsargiai it būčiau tikras filosofas
aš laukiu dar laukiu išganingos minties –
juk dabar tik jos šukės virtę žodžiais
man braižo gyvenimą o žinau kad reikia
būti garbingu keleiviu ir turėti padorų
bilietą į vertybes į žmones svarbiausia į save
nes dabar taip lyja be pertraukų be pauzių
taip lyja o skėčiai skylėti mes nesiliečiam
it stiklas it siena mus skiria.
mums seniai išsiskyrus, gyvenime

matau dėmes
kai išima dangų
iš eilėraščio

sako
sapnuoji

man vis
trupa žvaigždės
į dienoraščius
o dienos
jau seniai pasibaigė

likau tik aš
sapne užmigusi
rašanti tamsą

mane pačią vis
plėšo kaip amžinai
tęsiamą knygą

nepabaigtą

įplyšusią
ties prasmėm
(ieškančių)

rašytojai tapo
diktatoriais ir
aš turiu paklusti

priešinuosi tik kai
keičiasi sapnai

atrodo viskas kitaip
nors niekas nepakito
tik sapnai nukirmijo
košmarais

o juose
kartais nueinu iki Indijos
pėsčiomis
tik numirti

kad sugrįžčiau
atsibudusi

sakai, tai tik ašaros
trykšta tose
pakrantės kriauklėse
kai traiško
moliuskų imperijas

aš guliu ant smėlio
ir negirdžiu kaip garsiai
krenta sūrūs perlai
ošiant jūrai

o jei kristų jūra
vietoj ašarų galbūt
kas nors tikrai išgirstų

neatsakai

aukštai
debesų ašimis
bėgioja kirai

neįkyriai jie
nusileidžia ant
akmenų
ir kraipydami
galvas klausosi
kaip jūra atsimuša
į kliūtis ir muša
vis muša kol
nušlifuoja
svetimų
sudaužytų
randus

kaip
ji verkia kad
bent truputį
pasiektų krantą
ir savy
paslėptų

skaudančius

atrodo tarsi pietūs
o jau ir vėl naktis
sutemę susėdam
dairytis į debesis
užburtas dangus
lyja sakinius gal
truputį apie mane
truputį apie tave
o kas lieka tai mums
į saujas nukrinta
kaip priešdėliai
į vasaras langus ir būtį
tad ir turim pavasarį
palangę ir nebūtį
sprogstant staliniams
žibintams išsirašant
į dienoraščius paliekam
vietos ašaroms tik
paraštėse tarsi patys
ten ir pasiliekam aukščiau
nei mūsų nunešioti
juodraščiai nakties
virpėjime landžiojant
vėjams kai žodžiai --
o jie nebeskamba tik
švilpia kažką apie
praeitį apie tai kad
reikia vis dar eiti
o tada praeisim pra
silenksim it niekad
ir nebūtume pažinę

mano penkios visatos
kuriose nesuvokiu
jog esu mirtinga
kur neišverčiu žmonių
į gimtąją kalbą

suklastotose tikrovėse
ir vėl susilaužau.
mintis.žodžius
jie kimba į sakinius
ir ištįsta į savaites

tiksi mėnesiai išmuša
daugybę metų
turiu sugrįžti į save
laikrodžių miestams
nusimetant bokštus
jaučiu kaip įaugu į
svetimą erdvę
čia aš vilkiu gatves
sudėvėtas todėl kartais taip
skauda kiekvieną
jūsų žingsnį girdžiu
kaip girgžda akmenys
paskui - jūsų pamesti
žodžiai kai šešėliai
virsta naktimi kai
nebežinom savo vardų
susilieja pasaulis ir
nieko nebematau

mano penkios visatos
ir veidrodžiai be atspindžių
taip toli kad arčiau nebūna
nespindi net dangus
balose. šiandien ir vėl lyja
lieku bendroje tikrovėje
kur susijungia tiesos su melu
mirtis su gyvenimais einu
kad išminčiau kelius net
jei žinau kad keliai nesibaigia

o mano visatos – tik iliuzija