užrakink mūsų laiką
tarp tuštumos perėjų
ir išmesk raktus į
debesis kad jau nieko
neliktų – mūsų šešėliai
išeina mūsų sapnais
į tolimiausias salas
viduje sumaištis ir audra
prasideda nerimas
kyla paukščiai spardo
dangų pradžios niekad
nebuvo yra tik įėjimai
ir išėjimai kelios minutės
ir tas naivus tikėjimas kad
viskas pasikeis bet ne –
ir vėl mirtis. tai užuominos
kad mes nesikeičiam
dėvim tas pačias
būtis kai šėlsta
įkalinti paukščiai ir
lėtai lyja ruduo
o kiri medis,
klykiant paukščiams,
tyli.
RSS Feed