.

išdžiūvę uostai
prabyla tylą ir
ilgesį

man į plaukus
įpindami vėjus

iš burių užkalbėjimų
iš jūreivių pasakojimų

ir supina su šakomis -
jos vis braižo saulę --

skylėtoje dienoje
įsiviešpatauja liūtys

krinta prinokę debesys
į rudenį

tai tik audra, supanti
laivą uostų vaiduoklyje

raminu save

kai skruostu nuteka
neperplauktos jūros