nuo manęs iki manęs –
šviesmečiai

ir tyras netikrumas
kurį dalinu

einu per lėtai kad
sugrįžčiau į dabartį

aš vakar dienoje
pamiršusi kelią į

metų liekanas į
atei.k, ty.la

iš praeities vakarykštė
matau kaip

krito. krenta.

kai krenti vis –
supranti kad taip
mokaisi skraidyti

ir nebijoti
svetimos mirties
prisijaukinus savąją

kai myliu. kaip tylą.
nujaučiu –

it drugelio sapnas lengva
dabar labai ilgai snigsiu




Leave a Reply.