pažįstami

atrodo tarsi pietūs
o jau ir vėl naktis
sutemę susėdam
dairytis į debesis
užburtas dangus
lyja sakinius gal
truputį apie mane
truputį apie tave
o kas lieka tai mums
į saujas nukrinta
kaip priešdėliai
į vasaras langus ir būtį
tad ir turim pavasarį
palangę ir nebūtį
sprogstant staliniams
žibintams išsirašant
į dienoraščius paliekam
vietos ašaroms tik
paraštėse tarsi patys
ten ir pasiliekam aukščiau
nei mūsų nunešioti
juodraščiai nakties
virpėjime landžiojant
vėjams kai žodžiai --
o jie nebeskamba tik
švilpia kažką apie
praeitį apie tai kad
reikia vis dar eiti
o tada praeisim pra
silenksim it niekad
ir nebūtume pažinę