non

nepatirti du tūkstančiai metų
tai yra mažiau nei viena diena
mano jausenos diktuoja kalbą
ir mintis kad nežinau nė vieno
gyvenimo kuris prasidėjo ir baigėsi
mano atmintyje todėl jaučiuosi
it skraidantis kivis ar pingvinas
truputį įplyšęs ties augimu kur
keroja visokios tikrovės ir
stebuklingos nuojautos apie
neišvengiamą būties atitikimą
su tobulu juodraščiu apie tiesą

tu mane stebi rašydamas visatą
aš tave mąstau susikuriu iš nieko
kaip kažkas kūrė iš dulkės ar
susprogdino didžiules mases
neįsivaizduojamos medžiagos
kuri taip sužėlė mūsų kūnuose
kad nebegaliu nekvėpuoti ir
nemiegoti ar skraidyti vaikščioti
vandenimis ir debesų edelveisais

mane kamuoja literatūriškas nerimas
toks preciziškas ir dailus it cherubinas
truputį pavargau kartotis ir kartoti
žmones todėl nebetariu vardų ir
išeinu iš visų akių kurios mane matė
žengiu tolyn o atrodo artėju prie tavęs
netikro. man vaidenasi aš šneku vėjui
apie vėjus iš tos pačios vėjų abėcėlės
pasiskolinu nematomus žodžius ir
šneku visą savo gyvenimą o nepasakau
nieko tik savo gimimą ir savo mirtį
prasitariu apie tave bet manim netiki
nekaltinkit kad meluoju jei nežinau tiesos
tikriausiai teisinga kad jos nėra yra
dalykų daug svarbesnių už tiesą ar jos mirtį