5

mano penkios visatos
kuriose nesuvokiu
jog esu mirtinga
kur neišverčiu žmonių
į gimtąją kalbą

suklastotose tikrovėse
ir vėl susilaužau.
mintis.žodžius
jie kimba į sakinius
ir ištįsta į savaites

tiksi mėnesiai išmuša
daugybę metų
turiu sugrįžti į save
laikrodžių miestams
nusimetant bokštus
jaučiu kaip įaugu į
svetimą erdvę
čia aš vilkiu gatves
sudėvėtas todėl kartais taip
skauda kiekvieną
jūsų žingsnį girdžiu
kaip girgžda akmenys
paskui - jūsų pamesti
žodžiai kai šešėliai
virsta naktimi kai
nebežinom savo vardų
susilieja pasaulis ir
nieko nebematau

mano penkios visatos
ir veidrodžiai be atspindžių
taip toli kad arčiau nebūna
nespindi net dangus
balose. šiandien ir vėl lyja
lieku bendroje tikrovėje
kur susijungia tiesos su melu
mirtis su gyvenimais einu
kad išminčiau kelius net
jei žinau kad keliai nesibaigia

o mano visatos – tik iliuzija