vasaros metas

du mėnesiai penktadienių
išmuša bilietą į liūdesį ir
keliaujam teisėtai į kraštą
kur reikia būtinai būti
ir laikytis už turėklų kad
nenugriūtum juk gyvendami
susipažįstam su kontrolieriais
kurie tampa priešais susitapatindami
su draugais ir paskui nebenurodai
ribos kur prasideda žmogus o
kur baigiasi jo vaidmuo ir dar
ne visada spėji nusipirkti
kelioninį lagaminą ne visada
spėji o jau ir vėluoji į darbą
pas savo mylimą ir į gyvenimą

du mėnesiai tremties - tai tik
atostogos pamąstyti apie buvimą
parašyti du tomus pasakų apie
tai kad vienintelė princesė kažkada
buvo pelenė o visos kitos pelenės –
realios moterys su pelėm rūsiuose
ir verkiančiais vaikais. taip,
Dostojevski, jie vis dar verkia
keičiasi tik metai. mėnesiai, savaitės
ir valandos vis kartojasi ar įžvelgi ironiją
juk mes prie visko pripratom net
drįsti priminti kitiems apie savo
būvį ir visas savo nuodėmes
apie savo mirtį irgi primenam
na gal tik ne žinute iš asmeninio telefono

du mėnesiai po vidurnakčio
kai nesipildo pilnatys prisirpus mėnuliui
keliauju ir jaučiuosi sapnuojama
it lakstanti tarp jupiterio palydovų
palydžiu šešėlius nepriliesdama mirties
atsargiai it būčiau tikras filosofas
aš laukiu dar laukiu išganingos minties –
juk dabar tik jos šukės virtę žodžiais
man braižo gyvenimą o žinau kad reikia
būti garbingu keleiviu ir turėti padorų
bilietą į vertybes į žmones svarbiausia į save
nes dabar taip lyja be pertraukų be pauzių
taip lyja o skėčiai skylėti mes nesiliečiam
it stiklas it siena mus skiria.
mums seniai išsiskyrus, gyvenime