užrakink mūsų laiką
tarp tuštumos perėjų
ir išmesk raktus į
debesis kad jau nieko
neliktų – mūsų šešėliai
išeina mūsų sapnais
į tolimiausias salas
viduje sumaištis ir audra
prasideda nerimas
kyla paukščiai spardo
dangų pradžios niekad
nebuvo yra tik įėjimai
ir išėjimai kelios minutės
ir tas naivus tikėjimas kad
viskas pasikeis bet ne –
ir vėl mirtis. tai užuominos
kad mes nesikeičiam
dėvim tas pačias
būtis kai šėlsta
įkalinti paukščiai ir
lėtai lyja ruduo
o kiri medis,
klykiant paukščiams,
tyli.
aš - tik fragmentas. apgamui – fonas. stebiu
mėlynos spintos tvenkiasi pasieniais
ir sėlina šešėliai iš pradžių per pakabas paskui
siekdami lentynas apvynioja knygų viršelius ir
savo plokštumas sulipdo su pavadinimais
girdžiu vardus galbūt žinau biografijų liekanas
bet nepažįstu nė vieno numirusio anksčiau
už mano gimimą nepažįstu net amžininkų
nes daugiskaita virto vienaskaita ir egzistuojam
tik miniose kur punktyrinėmis linijomis
apibrėžti laukeliai politiniuose žemėlapiuose
žymi mūsų tėvynes – mes nuolat atsiskiriame –
dar negriuvo siena Berlyne
dar neišmokome sukurti bendros istorijos
kai nėra pastatų vadinasi nėra griuvėsių
nuolat griuvome geometrinių figūrų rėmuose
klastojant istoriją sužėlė daug klaidų ir
mes atmintinai išmokom prarastą tikrovę
todėl visad kartojamės prarasdami kartas
ir kartus kai galėjome būti kartu ir pradėti
pažinti vienas kitą paprasčiausiai bandydami
nebekurti nieko kas lūžta ir susidėvi ar
praeina – mes nuolat rašome apie gyvenimą
ir kaip nieko apie jį neišmanome apie lietų
ir liūdesį – ir dar nesuvokiam kad Visi liūdi
gal truputį pavargome įsivaizduoti kaip
prasminga visa prie ko prisiliečiame –
viskas juk virsta į žodžius į jų dulkes –
juk tik jos liudija mūsų gyvenimus todėl
taip mėgstam metaforas ir kitas menines
priemones dar aukščiau pasistiebiam kad
tilptume į puslapius ar bent į medinę dėžę
todėl vėl grįžtame į pradžią patikinti kad
mes niekada neišnyksime ir būsimos kartos
privalo išmokti mūsų istorijas ir tekstus
nes mes liudijam buvimą tik įmanomais būdais
aš sakau – jau pavargau nuo tiesų
ir interpretacijų ir nuo svetimų gyvenimų
kurie asimiliavosi su manuoju –
aš tikra tik tiek kiek turėjau praeities
ir kiek jos dar prisimenama bet
nebegaliu toliau apsimetinėti ir
vaikščioti it šešėlis cituoti epochos pranašų ir
įtikinėti kad gyvenau ir išliksiu per amžius
turbūt tai tik dar viena užrašyta istorija
todėl ji vienintelė ir lieka kaip faktas
kaip ta vienintelė nuojauta baimės būti
laikinam - - - bet ir tuo nebetikiu
turbūt dabar žinau ką reiškia jaustis
nebegyvenamam –
nė vieno žmogaus tik pasakotojai
tik lyriniai pakaitalai
ir priešdėliai į būtį
jie artinasi
kabinasi į atlapus
it būčiau kaltas
dėl visų žmonijos nuodėmių
aš nebeatsimenu burtažodžio
baimė ištrynė ir likusį žinojimą
tad bėgu nuo kryžiaus ant kryžiaus
kol mane vaikosi šventieji
ar aš pats save kaltinu -
vienintelis klausimas
pasirinkau juk būti
tad ir būnu su visais
tarp visų kitų ir likusiųjų
čia negalėjau suklysti
net ir jie pasirinko būtį
tik kodėl manęs
nepalieka ramybėj
juk neprivaloma žinoti
apie mano gebėjimą klysti
arba vaidinti mano teismą
kai nėra nekaltųjų
toks apmindžiotas jaučiuosi
it prisikėlęs ne tą dieną
it iš mirties į gyvenimą
žūti
nepatirti du tūkstančiai metų
tai yra mažiau nei viena diena
mano jausenos diktuoja kalbą
ir mintis kad nežinau nė vieno
gyvenimo kuris prasidėjo ir baigėsi
mano atmintyje todėl jaučiuosi
it skraidantis kivis ar pingvinas
truputį įplyšęs ties augimu kur
keroja visokios tikrovės ir
stebuklingos nuojautos apie
neišvengiamą būties atitikimą
su tobulu juodraščiu apie tiesą
tu mane stebi rašydamas visatą
aš tave mąstau susikuriu iš nieko
kaip kažkas kūrė iš dulkės ar
susprogdino didžiules mases
neįsivaizduojamos medžiagos
kuri taip sužėlė mūsų kūnuose
kad nebegaliu nekvėpuoti ir
nemiegoti ar skraidyti vaikščioti
vandenimis ir debesų edelveisais
mane kamuoja literatūriškas nerimas
toks preciziškas ir dailus it cherubinas
truputį pavargau kartotis ir kartoti
žmones todėl nebetariu vardų ir
išeinu iš visų akių kurios mane matė
žengiu tolyn o atrodo artėju prie tavęs
netikro. man vaidenasi aš šneku vėjui
apie vėjus iš tos pačios vėjų abėcėlės
pasiskolinu nematomus žodžius ir
šneku visą savo gyvenimą o nepasakau
nieko tik savo gimimą ir savo mirtį
prasitariu apie tave bet manim netiki
nekaltinkit kad meluoju jei nežinau tiesos
tikriausiai teisinga kad jos nėra yra
dalykų daug svarbesnių už tiesą ar jos mirtį
paskutinė spalio o
girdžiu kaip garsiai
miršta žmonės
ir vis vien nesuvokiu
nei mirties nei jos
prasmių
aš iš naujo turiu
išmokti pasaulį
kai jis prasideda
dar viena mirtimi
susilieja visata
ir į ašarą virsta
manęs čia per daug
viską išjausti
pasilikau čia
ir nesuprantu
ar aš gyvenu
ar dabar esu
nes prisikėliau
nuo manęs iki manęs –
šviesmečiai
ir tyras netikrumas
kurį dalinu
einu per lėtai kad
sugrįžčiau į dabartį
aš vakar dienoje
pamiršusi kelią į
metų liekanas į
atei.k, ty.la
iš praeities vakarykštė
matau kaip
krito. krenta.
kai krenti vis –
supranti kad taip
mokaisi skraidyti
ir nebijoti
svetimos mirties
prisijaukinus savąją
kai myliu. kaip tylą.
nujaučiu –
it drugelio sapnas lengva
dabar labai ilgai snigsiu